Lietuvos masonai ir 1791 m. Gegužės 3 - iosios konstitucijos įstatyminė pataisa

Dr. Algimanto Bučio studijoje  analizuojama  dviejų garsiausių XVIII a.  pabaigos valstybinių dokumentų genezė ir jų tarpusavio įstatyminis santykis. Autorius kelia du svarbiausius klausimus: kodėl  Keturmečiame seime po naujos Gegužės 3  Konstitucijos priėmimo iškilo reikalas priimti atskirą  įstatyminį  aktą „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas“, atstatantį Lietuvos interesus, ir kas jo iniciatoriai? Šioje knygoje pabandyta  į juos atsakyti  visiškai nauju Lenkijos ir Lietuvos istoriografijoje aspektu, o būtent –  nagrinėjant XVIII amžiaus Lenkijos ir Lietuvos  masonijos indėlį į abiejų minėtų dokumentų sumanymą , sudarymą ir  įstatyminį įkūnijimą.

Autoriaus dėmesio centre atsiranda tekstai ir  įvykiai,  kurie buvo inicijuojami slaptoje aplinkoje -  už visiems žinomos politinių ir istoriografinių retorikų uždangos. Užkulisinė epochos istorija,deja, dažniausiai  lieka platesnei visuomenei  mažiau žinomuose tekstuose ir sunkiau prieinamuose archyvuose. Knygoje  nesileidžiama į populistinių pramanų apie masoniją ir jos veiklas aptarimą ar neigimą, tačiau  atsakingai  atribojama  nuo slaptųjų XVIIII a. jakobinų organizacijų veiklos Keturmečio seimo metu ir ypač vėlesniais poseiminiais  tragiškų įvykių Lenkijoje ir Lietuvoje laikais, Varšuvoje ir Vilnije siautėjant korikų minios terorui. 

Specialūs dėmesys skiriamas anuometinės  masonų ložės „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Didieji Rytai“  trijų paskutiniųjų Didžiųjų Meistrų Igno Potockio, Ščesno Potockio ir Kazimiero Sapiegos strategijoms, numatant būtinas silpstančios valstybės struktūrines reformas. 

Knygoje formuluojamas originalus atsakymas į intriguojantį klausimą:  „Kodėl naujoje Gegužės 3-iosios Konstitucijoje liko išbrauktas Lietuvos vardas ir atsisakyta kertinio ankstesnės lietuvių ir lenkų valstybės pavadinimo  „Respublika“ ? Iškeliama hipotėzė:  galutinis Gegužės 3 konstitucijos tekstas buvo redaguojamas, iš anksto numatant perduoti valstybę vokiečių dinastijai, kuriai konstitucija suteiks paveldėjimo teisę į karaliaus  sostą naujoje unitarinėje Lenkijos karalystėje. Netradiciniu masonijos aspektu apžvelgiant  Abiejų Tautų Respublikos likimą XVIII šimtmetyje, knygoje pamėginta bendriausiais bruožais  aptarti  anaiptol nemenką aukščiausios  tarptautinės masonijos vaidmenį Europos istorijos arenoje. Konkrečiai aptariami  kelių  XVIII a. Europos masonų monarchų – vokiečio Fridricho II, lenko Stanislovo Augusto, Jekaterinos II sūnaus Pavelo II, švedo  Gustavo III – vaidmenis. Monarchų lygyje ir buvo nulemti paskutinieji  Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, nulėmę   abiejų tautų valstybės išnykimą iš Europos politinio žemėlapio 1795 metais. 

Knyga skiriama įžymaus valstybės veikėjo Kazimiero Sapiegos atminimui, siekiant  priminti, jog be šio žmogaus, paskutiniojo  „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystė Didžiųjų Rytų“ brolijos Didžiojo Meistro , pastangų  ir intensyvios veiklos  Keturmečiame seime, vargu ar iš viso turėtume progos kalbėti apie  anuometinės Lietuvos teises įstatymiškai atkūrusį „Abiejų Tautų tarpusavio  įsipareogojimą“.